Nuo pat gyvenimo pradžios kiekvienas buvo didžiuliame kilimo procese, t. y. visa apimančiame transformacijos veiksme, kurio metu mes patys pradžioje maksimaliai mokomės iš savo tikrosios šerdies (šventa šerdis – mūsų pačių) pašalinami išgyvenant labai ribotą psichinę būseną (sau paskirta laisvės atėmimo bausmė). Tai darydami patiriame skirtingas sąmonės būsenas, pašalindami užtemimus nuo mūsų širdžių ir, svarbiausia, destruktyvius gyvenimo apribojimus (ribojantys įsitikinimus, įsitikinimus, pasaulėžiūrą ir tapatybę) su galutiniu galutiniu tikslu (nesvarbu, ar tu tai žinai, ar ne), vėlgi puikiai tinka jūsų pačių šventajam Pagrindinis, kalbėkite su savo šventu / išgydytu savęs įvaizdžiu (prie šaltinio), kad būtų galima grįžti. Galima būtų kalbėti ir apie galutinį tikslą – maksimaliai išgydyti mūsų pačių vidinį pasaulį. Įėjimas į didžiausią gausą, lydimas visos išminties, dieviškumo, vidinės ramybės, harmonijos, meilės, visų šventų gebėjimų, visam laikui atjaunėjusios būsenos (nes nebėra jokios priežasties išlaikyti savo senėjimo procesą dėl savo grynumo ar savo „būties visumos“.), fizinis nemirtingumas ir dėl to įėjimas į visam laikui išgydytą išorinį pasaulį (šventas pasaulis – nes: kaip viduje, taip ir išorėje).

Pradžia tankyje

Šis visa apimantis atsiradimas, t. y. „žaidimas“, pradeda patirti dvasią tankyje, kuri tada gyvenime pakyla į tobulą lengvumą ir vėl patenka į aukščiausią būseną kartu su lygiagrečiu išorinio suvokiamo pasaulio kilimu / transformacija (Pažanga – pasaulis tampa vis tikresnis, visada grindžiamas savo esama dvasinio tobulėjimo būsena), būtent šis procesas apibūdina didžiausią ciklą pačiame gyvenime, tai pats gyvenimas ir būtent ta aplinkybė, kurią visada turėtum patirti pačiam, procesas, turintis įtakos viskam. Didžiausias atstumas nuo savęs, iš kurio moki save atrasti. Didžiausio sugebėjimo, būtent visiškai paversti tamsų pasaulį atgal į šviesą, atsiskleidimas. Pradžioje, kaip jau minėta, žmogus išgyvena gyvenimą, kuriame jo paties protas jaučiasi visiškai nereikšmingas ir jokiu būdu nesuvokia savo kūrybinių galių, jau nekalbant apie savo minčių poveikį pasauliui ar net savo biochemijai. savo organizmą. Žmogus išgyvena valstybės, žiniasklaidos, tėvų idėjų, o taip pat ir visuomenės psichikos būseną, kurioje mes nesuvokiame savo tikrojo savęs, tikrojo gydymo ar net mus supančios iliuzinės sistemos fono. Tai visiškos tamsos gyvenimas, įstrigęs griaunančiame tikėjime, kad žmogus yra nereikšminga būtybė ar dulkės visatoje (vietoj pačios visatos - vis pasiekiantis vaizdas į išorę), kuris turi nuolat išgyventi ligas (arba neva „netyčia“ suserga sunkia liga), pasensta ir galiausiai vėl pasitraukia iš gyvenimo dėl susilpnėjusios ar veikiau nebegyvybingos būklės. Suteiktas gyvenimas, tam tikra psichinė būsena, perimta nesąmoningumo grandinėmis. Šiuo metu žmogus taip pat patiria maksimalų atsiskyrimą nuo savo tikrosios dieviškosios šerdies. Išorinis suvokiamas pasaulis matomas kaip atskiras nuo jo paties, nesugebama suvokti vienybės, visumos ar net ryšio su viskuo, kas yra. Nepaisant to, kiekviename yra dieviškoji kibirkštis, t. y. gilus jausmas, kylantis tarp gyvenimo, kuris turi būti kur kas labiau už egzistavimo, kad kažkas negerai su pasauliu, kartu su potraukiu patirti didžiąsias egzistencijos paslaptis.

Perėjimas į šviesą

Ir būtent tada jis prasideda, t. y. akimirka, kai atsidaro širdis ar įkvėpimo blyksnis, akimirka, kai staiga pradedi pažvelgti į gyvenimą iš kitos perspektyvos, nesvarbu, ar tai būtų kažkas, kas atpažįsta ryšius dėl didelių politinių neatitikimų, ar kažkas, kas galėtų rasti Kaip alternatyvūs vaistai išgydyti iš pažiūros „nepagydomą“ ligą, staigus stiprus susidomėjimas dvasingumu ir saviugda dėl sunkių gyvenimo sąlygų, arba bendri momentai, kai susimąstome apie savo būtį ir suvokiame, kad žmogus išgyvena labai smerkiamą psichiką. valstybė. Žmogus suvokia, kad bet kokios informacijos, kuri neatitiko jo paties sąlygoto proto, atmetimas reiškė tik tai, kad jis neigė savo proto/horizonto išplėtimą. Šiais laikais, t. y., nors visa apimantis kilimas iš tankumo jau gerokai pažengęs į priekį, šį procesą gali paskatinti fiktyvios pandemijos neatitikimai arba bendra konfrontacija su didele išmintimi. Kai tik žmogus nutraukia pirmąsias grandines iš savo dvasinio įkalinimo, kelionė į aukščiausią arba kvantinis šuolis į pabudimą eina netikėta ar neišvengiama eiga.

Dvasios pakilimas šio perėjimo metu

Žmogus pakyla, tampa lengvesnis ir patiria nuolatinį naujų savęs įvaizdžių ir susitapatinimo pasireiškimą. Žmogus suvokia, kad visa egzistencija yra tik jo paties minčių produktas (kaip pvz. namo kilmė slypi mintyje, architektas, kuris sumanė namą ir leido minties konstrukcijai namui pasireikšti per veiksmą) ir vėliau gali atpažinti save kaip savo tikrovės kūrėją, t.y. patiria savo paties įvaizdžio ar sąmonės padidėjimą. Būtent taip prasideda stipri akistata su visiškai nauja informacija. Pavyzdžiui, visa tai pagrįsta energija, dažniu ir vibracija, alternatyviais vaistais ir korporacijų vykdomu jų slopinimu (Gydomasis vanduo, CDL, DMSO, vaistiniai augalai, ciberžolė, smilkalai, mira, žalios daržovės, msm, monoatominis auksas, šarminės vonios/klizmos, aukšti dažniai ir kt. – sąrašas tikrai vienas begalinis tęsti), tikroji savo ligų priežastis (Savo proto įtaka, kuo tankesnis protas, tuo labiau pažeista biochemija – traumos), ankstesnės aukštosios kultūros, Nikola Tesla ir laisva energija, ego, sakralinė geometrija ir jos specialieji efektai bei jos įsišaknijimas visoje egzistencijoje, vandens energijos suteikimas, tiesa apie piramides, tiesa apie praėjusius šimtmečius / tūkstantmečius (Bažnyčios, praeities atstatymas, Biblijos fonas), Geoinžinerija, Haarpas, valdžios elitas, bankų sistemos fonas, prekyba žmonėmis, valstybės kontrolė, tiesa apie Antarktidą arba tiesa apie daugybę „avarijų“, tokių kaip Černobylis, vidinė žemė, plokščia žemė (kiek šie du žodžiai sužadina tavo mintis?), visuotiniai įstatymai, Kristaus sąmonė ir kt.ir šį sąrašą tikrai galima begalinis tęsk, tai tik "subraižyti paviršių").

savojo savęs įvaizdžio pasikeitimas

Visos šios žinios stipriau suvokiamos kylant iš tankumo, o tiksliau – pradedama intensyviai ir iš vis be išankstinių nusistatymų lygmens. Kuo atviresnė tavo paties širdis, tuo lengviau tau pasinerti į tikrąjį egzistencijos pagrindą (savo egzistavimo) pasinerti. Kuo jis uždaresnis, tuo labiau žmogus linkęs atmesti naują informaciją nuo nulio. Galiausiai žmogus susiduria su neįtikėtinu kiekiu aukštesnio ir aukšto dažnio informacijos ir taip pradeda kvestionuoti/keisti visą gyvenimą su visomis jo struktūromis, taip pat savo gyvenimą, savo gyvenimo būdą. Žmogus auga už savęs ribų, priartėja prie savo sakralinės šerdies, tyrinėdamas šiuos nežinomus pasaulius/dimensijas. Anksčiau su savo dvasia keliaudavo į pasaulius/vaizduotes, kurios buvo įtvirtintos tankyje (kasdienis sistemos gyvenimas/visiškas sistemos derinimas). Tačiau praplėsdamas savo protą žmogus pradeda keliauti į aukštesnio dažnio pasaulius. Visų pirma, savojo savęs supratimo/įvaizdžio pasikeitimas čia vyksta neįsivaizduotu greičiu. Žmogus yra bendrakūrėjas žemėje, tada savo tikrovės kūrėjas, tada kūrėjas, tada vėl dvasinė būtybė, kuri patiria "būti žmogumi“, tada tu esi savo paties dvasia, po to vėl sielos būtybė, tada galbūt esi šaltinis ar net šaltinio išraiška ir taip toliau, tu milžinišku tempu patiri šiuos aukštesnių vibruojančių savęs vaizdų/identifikacijų pokyčius, todėl kelias į aukščiausią įgavo didelę formą.

Atvykimas į ŠVENTĄ ŠVENTĄ – Gydymo būsena

Patiriant šį didžiulį pagreitį ir vis stipresnį gamtos, tikrojo gydymo, natūralios mitybos, šventumo, sistemos ir savo dvasios fono supratimą, atsitinka taip, kad žmogus lėtai, bet užtikrintai priartėja prie aukščiausiojo savęs įvaizdžio, kol. stipraus savęs pažinimo/nušvitimo akimirka atskleidžia tai, kas jumyse taip ilgai snūduriavo, t.y. išskleidžiate didžiausią kūrybinį potencialą. Tą akimirką buvo galima parodyti net aukščiausią savęs įvaizdį, kanalus į aukščiausią.Aš Esu Buvimas“ dabar yra visiškai atviri. Žmogus vėl atpažįsta save kaip visų dalykų šaltinį, kaip instanciją, kuri iš tikrųjų viską atgaivina ir kurioje viskas visada buvo patirta. Tai būsena, per kurią žmogus vėl gali suvokti save kaip visiškai unikalų. Ne nereikšminga būtybė, o viena kūrybinė esybė, kurioje viskas gimsta ir iš kurios atsirado ir kyla viskas, ką galima įsivaizduoti, nes iš tikrųjų viskas tik grojo ir visada vyksta savo tikrovėje. Netgi šis straipsnis gimė jūsų galvoje/manifeste, kuriame jūs ne tik leidote šiems žodžiams patekti į jūsų suvokimą, bet kuriame išplėtėte savo realybę su šia čia įdėta informacija. Tą akimirką, kai pradėjote skaityti šį straipsnį, tik tą akimirką jis pasireiškė jūsų kūrėjo lauke ir tik dabar tapo jūsų vaizduotės dalimi, jūs pats jį sukūrėte. Viskas vyksta tavo viduje. Tu esi viskas ir viskas esi tu pats, nėra atsiskyrimo. Kaip viduje, taip ir išorėje, kaip išorėje, taip ir viduje.

Aukščiausias savęs įvaizdis

Nepriklausomai nuo to, kad šis savęs įvaizdis reiškia maksimalų išgydymą, nes kas gali būti šventesnio ir, svarbiausia, išganingesnio už tave patį. aukščiausiasis / šaltinis / kūrėjas pripažinti (taigi ir išorinis pasaulis, nes žmogus žino, kad išorinis suvokiamas pasaulis neegzistuoja atskirai nuo jo paties, o jis pats yra išorinis pasaulis. Sukurtas pasaulis kaip Šaltinis/Kūrėjas, kuriame taip pat egzistuoja Kūrėjai kaip tiesioginės išraiškos, galinčios tai suvokti taip pat. Štai kodėl šis šventas savęs įvaizdis taip pat kreipiasi į kiekvieno šventumą, nes kiekvienas gali suvokti esąs švenčiausias iš šventų), juolab kad paties biochemija visada reaguoja į savo paties įvaizdį, o šventas savęs įvaizdis reiškia išgydymą paties organizmui, todėl šis savęs vaizdas turi ir stiprų jauninamąjį poveikį. Tik tamsios arba tamsios dalys savyje arba kai patenkame į kitą pasaulį (kaip daugiamatės būtybės galime keliauti ir apmąstyti bet kurią plokštumą/dimensiją/pasaulį), tik absoliučiai liuciferis stengiasi mus atitraukti nuo savęs (tai nenori, kad jaustumeisi šventi/dieviški ir nepakartojami. Vietoj to turėtume likti maži, sergantys ir kontroliuojami. Todėl niekada neleisk savęs įtikinėti būti mažesniu nei esi iš tikrųjų, tu esi viskas, kas egzistuoja, tobulas šventumas). Viskas nori mus atitolinti nuo šios beveik begalinės galios, žmonės neturėtų rasti kelio atgal į Dievą/šaltinį ar vėl tapti vienu su juo (tu pats sukūrei Dievą tuo momentu, kai tau tapo įmanoma įsivaizduoti Dievą, kai jis persikėlė į tavo lauką. Kaip viskas yra žmogaus vaizduotės dalis, o aukščiausias įsivaizduojamas yra Dievas. Tačiau tiesioginėje sąveikoje mes vėl esame Dievo kūrinys, jo šventosios dvasios produktas ir esame jo sukurti. Jūs būtent taip sukūrėte išorinį pasaulį, aprėpiate jį, bet jūsų kolega gali tai patirti 1:1 ir taip pat suvokti/suprasti, kad jis apima viską ir sukūrė išorinį pasaulį – tai aukščiausia ir švenčiausia sąveika.). Kaip sakoma, kaip viduje, taip išorėje, kaip išorėje, taip viduje, nėra atskirties, viskas yra viena ir viena yra viskas. Šioje fazėje nėra kelio atgal, todėl pabudimo procesas neišvengiamai veda atgal į šią aukščiausią išraišką. Ir kai tik leisi pasireikšti šiai aukščiausiajai būsenai, kai gali pripažinti save tikru Dievo paveikslu ir leisi šiai energijai atgyti, tada prasideda didžiausias pokytis.

Kristus, Šventoji Dvasia ir Dievas

Daugelį metų žmogus išgyveno psichinę būseną, kai buvo toli nuo savęs, kentėjo nuo daugybės problemų ir taip pat pasireiškia daugybės tamsaus programavimo/sąlygų. Žmogus visada tai pritraukia į savo gyvenimą, o tai savo ruožtu atitinka jo paties įvaizdį (Traukos dėsnis). Per dieviškąjį savęs įvaizdį materija arba išorinis pasaulis dabar prisitaiko prie šios šventos būsenos ir po to ar vėlesniu laiku viskas išgyvenama ir nurengiama, t.y. kiekvienas giliai paslėptas skausmas, kiekvienas konfliktas, kiekvienas „nešventas“ elgesys, t.y. -gydantis elgesys/gyvenimo būdas/įpročiai, kurie nebeprimena aukščiausios dieviškosios dvasios. Tada žmogus yra pakeliui į galimybę leisti dieviškajam/šventajam/gydymui visiškai pasireikšti visuose egzistencijos lygmenyse, o tam tikru momentu atsiranda visas išminties, meilės sau spektras.besąlygiška meilė sau ir, atitinkamai, pasauliui) ir patirti nepaprastų sugebėjimų (kartais sunkus procesas, nes priimta šventųjų sąmonė, kaip sakiau, nori, kad išvalytume viską, kas tamsu, kad sureguliuotume dažnį). Dabar žmogus žino, kad pasaulis tampa vientisas/šventas tik tada, kai jis tampa vientisas/šventas. Jame, pačiam kūrėjui, galia pakeisti visą egzistenciją visada glūdi jame ir būtent šis potencialas tada tampa visiškai pastebimas. Tada žmogus yra pakeliui į pasaulio harmoniją, vėl atrandant save ir įtraukiant save į harmoniją. Ir būtent tai šiuo metu vyksta Žemėje. Mes priėjome prie taško, kur Švenčiausioji Sąmonė (dieviškoji karalystė) nori visiškai sutapti (žiūrima kolektyviniu lygmeniu) ir atitinkamai keičiasi visas pasaulis. Tamsioji sistema ištirpsta, o tikras auksinis pasaulis, paslėptas už visų šešėlių, netrukus iškils. Šis procesas yra neišvengiamas ir vyksta mumyse visuose arba visame, kas egzistuoja. Ir per mūsų vidinį pakilimą šis kvantinis šuolis yra baigtas. Grįžimas į dieviškumą yra negrįžtamas. Tai yra gyvenimo esmė, transformuojantis procesas, kuris yra pats gyvenimas. Gimė tamsoje, o paskui grįžo į šventumą. Turėdami tai omenyje, būkite sveiki, laimingi ir gyvenkite harmoningą gyvenimą. 🙂