Žmonija šiuo metu yra taip dažnai pranašaujamuose ir taip pat daugybėje Raštų dokumentuotas pabaigos laikas, kuriame iš pirmų lūpų patiriame senovinio pasaulio virsmą, pagrįstą skausmu, apribojimais, suvaržymais ir priespauda. Visi šydai pakeliami, kalbėk tiesą apie mūsų egzistavimą, įskaitant visas struktūras (ar tai būtų tikri dieviški mūsų proto sugebėjimai ar net visiška tiesa apie tikrąją mūsų pasaulio ir žmonijos istoriją) turi būti visiškai pašalintas iš bendros išvaizdos. Dėl šios priežasties mūsų laukia ateinantis etapas, kuriame visa žmonija kaip savo pakylėjimo proceso dalis, susidurs su visomis šiomis tiesomis, kalbės viską tikrai viskas netrukus paaiškės. Visas iliuzinis pasaulis ištirps, o tai proceso metu neišvengiama aplinkybė. Tačiau kol visas išorinis pasaulis aiškinasi, dėl to vyksta daug galingesnis kilimas, būtent mūsų dvasios kilimas didžiausio susiliejimo, kokį tik galima patirti, pavidalu.

Norimas išsiskyrimas

Nors žmogus giliai išgyvena visa apimantį pakylėjimo procesą arba ieškome savo tikrojo/aukščiausio „aš“, vis tiek esame linkę per daug sutelkti savo žvilgsnį į išorinį pasaulį ir atitinkamai laikyti save įstrigę atsiskyrimo būsenose. Žinoma, po truputį atsikratome vis daugiau apribojimų ir vis labiau matome save kaip bendrą paveikslą, t.y. kaip vienetą/šaltinį, kuriame yra visos realybės, potencialai, pasauliai, idėjos, dimensijos, žmonės, energijos, būsenos (gamta, žemė, egzistencija, visa žmonija ir kiekviena gyva būtybė) ir galimybės yra įterptos. Tačiau vis dar esame linkę retkarčiais išgyventi atskirties būsenas. Žinoma, tokia patirtis yra svarbi ir mums yra svarbi pamoka, tačiau laipsniškas pabudimas užtikrina, kad žmogus sugrįžta į vienovę ir vėliau eina link didžiausio susiliejimo. Lygiai taip pat yra ir su pasaulio gelbėjimu ar gydymu. (mūsų) Dėl dešimtmečius trunkančio buvimo 3D pasaulyje ir su tuo susijusio ribojančio sąlygojimo, visa mūsų egzistencija sukurta taip, kad mes ieškotume išgydymo, išsigelbėjimo ir ramybės lauke arba net norėtume juos atskleisti per išorines priemones ir pan., užuot turėję visas šias galimybes. vėl atsiskleidžia savyje. Pasaulis gali būti išgelbėtas tik tada, kai išgelbėsime save. Pasaulis gali būti išgydytas tik tada, kai mes patys tampame išgydyti/šventi, o ramybė gimsta tik mūsų pačių dvasioje, kol ji gali tekėti per visą pasaulį.

Sąjunga su išoriniu pasauliu

Ir čia taip pat pasireiškia vienas galingiausių gebėjimų ir, svarbiausia, būsenų, kurias galima patirti, būtent suvokimas apie savo tikrąjį kūrybinį potencialą. Jei norime pirmiausia išgydyti save, kad išgydytume pasaulį, jei aukso amžius nepasireikš tol, kol neleisime aukso amžiaus energijai pagyvinti savyje, tada ši galia mums parodo, kad mūsų dvasia yra susijusi su viskuo, kas. egzistuoja ir jis taip pat atstovauja viską kintančią ir kuriančią esybę. Ir ši išmintis arba suvokimas apie savo maksimalų efektyvumą, reiškiantis, kad VISKAS yra įdėta į jo paties tikrovę, kad jo paties tikrovė apima viską, kad visos aplinkybės ir būsenos gimsta jo paties galvoje ir kad žmogus yra visko, ką jis daro, kūrėjas. yra šaltinis, iš kurio viskas gimsta, eina koja kojon su aukščiausiu įvaizdžiu, kurį žmogus gali leisti atgyti, būtent su Dievo/Paties Dievo paveikslu (o dabar tu sakai sau, o kaip dėl viso chaoso išorėje, aš neturiu su tuo nieko bendra ir tą akimirką tu vėl matai išorinį pasaulį kaip atskirą, užuot pripažinęs pasaulio pasikeitimą ir chaosą kaip pajusti savo pakylėjimą, chaosą, kuris yra tik naujojo pasaulio pasireiškimas kartu su savo šventos būsenos pasireiškimu, t.y. anksčiau buvusį chaosą/tamsą savyje, kuris dabar išsivalo. Jūs pats kylate, patiriate dvasinį sukrėtimą, o išorinis pasaulis atspindi būtent tai, t. y. mūsų išsivadavimo aktas, kaip sakiau, jūs esate viskas ir viskas esate jūs pats.).

Susiliejimas su Dievu, Kristumi ir Šventąja Dvasia

Kitaip tariant, kaip gryna sąmonė, iš kurios viskas kyla, žmogus turi galimybę susitapatinti (šis aukščiausias vaizdas) sutikti. tik tamsa (tamsa/vis dar miegantys savyje) nori, kad būtume įsišakniję mažesniame savęs įvaizdyje, kad matytume save mažesniais/mažiau svarbiais/nešventais, o ne maksimaliai dieviškais, nes tik Dievo sugrįžimas/susiliejimas/susivienijimas (su Dievu – kuriame Dievą atpažįstame savyje – Dievo paveikslą ir, kaip sakiau, tai yra šventas savęs vaizdas, nes visų pirma šis šventumas taip pat priskiriamas kiekvienam. Tai nėra: „Aš esu Šaltinis ir niekas kitas“. Bet daug daugiau, išorinis pasaulis ir aš esame viena, mes esame šaltinis, kuriuo kiekvienas žmogus atpažįsta potencialą kiekviename žmoguje, kad jis galėtų atpažinti šį Dievo potencialą savyje kaip savo paveikslą - Ir jei kiekvienas atpažins save kaip šventą Šventųjų, tada rytoj turėsime dieviškąją karalystę žemėje, be jokio atsiskyrimo, tik susijungimo/dieviškumo/šventumo ir iš to sekančio išgydymo“.) mumyse – tai Dievas, kuris palaipsniui grįžta į pasaulį. Vadinasi, tai aukščiausias pasaulis, kalbėk taip dievo karalystėkad galime dvasiškai keliauti. Kaip pats Šaltinis, mes esame daugiamačiai, o tai reiškia, kad galime keliauti bet kokiu matmeniu/pasauliu, o tai savo ruožtu reiškia, kad galime patekti į bet kurią būseną. Visada galime rinktis, ar aukštas/šventas, ar tankus/tamsus/mažas pasaulis. Mes esame laivo, vadinamo „Existence“, pilotai.

„Kaip jau sakiau, jūs šiuo metu patiriate šią informaciją savyje. Būtent taip jūs sukūrėte šį straipsnį, kuriame šią informaciją įtraukėte į savo suvokimą. Informacija, kurią davėte pats. Anksčiau šis straipsnis nebuvo jūsų tikrovės dalis, jis neegzistavo jūsų tikrovėje. Tik dabar galite tai įsivaizduoti ir patirti. Ir jei dabar įsivaizduojate, kad šį straipsnį parašė kažkas kitas, kalbėkite anksčiau, nei supratote, tai galiu pasakyti, kad ši mintis taip pat yra tik gryna idėja arba mintis (energija), kuri tik išeina, susiformavo iš jūsų . Viskas, kas egzistuoja, visada buvo ir yra TIK įterpta į jūsų visa apimančią tikrovę. Viskas, kas suvokiama arba viskas, kas egzistuoja, gimė per tave. Ir kaip savo galingo „aš“ dalis sukūrėte pasaulį, kuriame, pirma, yra viskas (skurdas, turtas, trūkumas, gausa, meilė, baimė ir kt.), antra, kiekvienas gali suvokti šį labai kūrybingą veiksmą. Kaip gryna sąmonė, kiekvienas gali suvokti save kaip šventų šventumą, t. y. kaip visų dalykų kūrybinį šaltinį („Aš esu šaltinis/Dievas/Šventas = Mes esame šaltinis/Dievas/Šventas, vidinio susiliejimas ir išorinis pasaulis arba visų pasaulių susiliejimas savo dvasioje). Tik tamsta nori vėl ir vėl atitraukti tavo akis nuo tavo šventumo ir įtikinti tave, kad tu esi mažesnis, kad nesupranti kūrybos arba kad yra kažkas visiškai kitokio, todėl tu ir toliau riboji savo maksimalų potencialą ir tokiu būdu valdomą/apkrautą buvimą. kad nevedate savęs, savo aplinkos ir visų savo ląstelių į maksimalų gijimą. Kadangi dvasia valdo materiją ir visą mūsų dvasioje esančią informaciją, t. y. mūsų dvasinę orientaciją, lemiamą įtaką mūsų organizmo būklei energetiškai, nėra nieko daugiau gydant, kaip leisti šiai švenčiausiai būsenai pasireikšti. Tai maksimalus gydymas, nes visos jūsų ląstelės VISADA formuojamos ir maitinamos jūsų proto informacija“.  

Ir tas, kuris leidžia šiai aukštai Dievo dvasiai vėl atgyti savyje kartu su visomis Kristui priskirtomis galimybėmis ir vertybėmis (Šiuo atžvilgiu Kristus taip pat įkūnija tobulą Švenčiausiosios Valstybės apraišką), t.y. išmintis, meilė sau, vidinė ramybė, nesavanaudiškumas, gamta, žmonės, gyvūnai ir meilė Dievui, kuri, žinoma, yra glaudžiai persipynusi, nes kas eina keliu į aukščiausią „Aš esu Dievas/šventas/šaltinis/ viskas = Mes esame Dievas / šventas / šaltinis / viskas“ (aukščiausias priimtinas „Aš esu – Mes esame“ buvimas kaip gryna sąmonė), kuris šiame kelyje tiek daug išmoko apie savigydą, natūralias priemones, tiesą apie pasaulį, savo kūrybinę galią, vidinę ramybę ir kt., kad sugebėjo labai stipriai ugdyti savyje Kristaus vertybes. . Žinoma, dėl dešimtmečius trukusio apsimestinio pasaulio sąlygojimo, mes vis dar nešiojame šešėlius, kuriuos šiuo metu valome (tik įsisąmoninus materija/pasaulis prisitaiko ir žmogus patiria visišką visų savo sąlygų/šešėlių/ribojimų/problemų transformaciją.), vis dėlto yra taip dažnai minimas Kristaus sąmonės pasireiškimas. „Įsikūnijusį“ Dievą galima patirti per švenčiausią būseną, susiliejimą su Dievu/Kristus, Tėvu/Sūnumi savo dvasioje, maksimalų įsikūnijimą. Todėl visa apimantis pabudimo procesas taip pat reiškia visapusį Dievo/Kristaus būsenos sugrįžimą, šventumą, kuris nori tekėti per viską ir jį pajusti. Ir kuris vėl susijungė su Dievo/Kristaus energija, t.y. kuris vėl sugebėjo suvokti šią išgydytą, šventą, išgydytą būseną savo tikrovėje, tada savo ruožtu nešioja savyje išgydytą, išgydytą ir atitinkamai ŠVENTĄ DVASIĄ. Todėl Trejybė tai puikiai išreiškia, o Dievas, Kristus ir Šventoji Dvasia dažnai laikomi atskirais, o šie 3 šventieji pasauliai galiausiai yra vienas ir įkūnija aukščiausią pasireiškiančią ir išgyvenamą tikrovę, t. y. aukščiausią susiliejimą ir įėjimą į šviesiausią/išgydytą tikrovę . Ir jų poveikis tada taip pat pastebimas. Kaip jau sakiau, jo paties įvaizdis ar psichinė būsena daro nuolatinę įtaką jo paties organizmui.

Mūsų šventų sugebėjimų sugrįžimas

Kuo šviesesnis ar šventesnis/išgydytas jūsų paties įvaizdis, tuo labiau išgydyta yra informacija, kurią mes siunčiame į savo ląsteles. Atsiranda stiprus atjauninimo efektas, išryškėja spindesys akyse, ryškesnis veido odos pasikeitimas, nebesirgimas – visa tai ir dar daugiau – rezultatas. Dėl šios priežasties daugelis dvasingų žmonių paprastai atrodo daug jaunesni nei to paties amžiaus grynos sistemos žmonės, vien dėl to, kad jų dvasia yra stipresnė, pakilesnė, labiau subalansuota ir teisingesnė, o tai reiškia, kad jų ląstelės tiesiog aprūpinamos daugiau šviesos pripildytos informacijos. . Ir galutinis rezultatas, t. y. kas išlaiko Šventąją Dvasią ar šią galingą trejybę nuolat įsišaknijusią savyje ir taip palaipsniui išvalo visus vidinius šešėlius/disharmonijas, patiria visišką savo vystymąsi. šviesos korpusas ir šis mokymas, savo ruožtu, eina koja kojon su pačiais pagrindiniais ir švenčiausiais sugebėjimais, tada būsite tokioje aukštoje vibracijoje, kad iš tikrųjų galite daryti stebuklus (fizinis nemirtingumas – maksimaliai tyras/išgydytas protas sukuria kūną, kuris nebėra apsinuodijęs ir dėl to neturi priežasties senti). Ir būtent tokią būseną žmonijos civilizacija pasieks savo pakilimo pabaigoje. Dieviškosios karalystės sugrįžimas su maksimaliu gydymu visose egzistencijos plotmėse yra neišvengiamas ir skirtas mums visiems. Turėdami tai omenyje, būkite sveiki, laimingi ir gyvenkite harmoningą gyvenimą. 🙂